Architektūra - tai dėžė, kurioje bandoma pasislėpti pačiam nuo savęs

Pokalbis su architektu Vytautu Brėdikiu

APIE NUOSEKLŲ INTERVIU

Nuosekliai viską dėstyti neįdomu ir nenatūralu. Kai žiūri kino filmą ar spektaklį teatre viską matai nuosekliai. Skaitai romaną, jame yra kulminacija, paskui - atoslūgis. Jei nėra kulminacijos, jei nėra to, kas tave gali sudominti, tuomet, švelniai tariant, tai yra bezdalai. Visur turi būti pradžia, viskas turi augti – muzikoje, teatre, architektūroje, filosofijoje, dailėje. Turi būti maksimalus išsiliejimas.

APIE AUTORINES PARODAS

Ten daug ko yra. 2000 metais man suėjo septyniasdešimt metų, tapo aišku, kad mano gyvenime sutapo dešimtainė ir septintainė sistemos. Man jau seniai paaiškėjo, kad septintainė yra tikrasis mūsų gyvenimo ritmas, o kilogramai, atstumo matai mums yra primesti. Mėnulio fazės keičiasi, mes esam tam tikroje sistemoje, o skaičiuojame velniai žino ką. Toks sutapimas, t. y. dešimt kartų po septynis, yra tikrasis jubiliejus, tai aš jį ir švenčiu. Vyriausybė man kažką davė, visi sveikino, monsinjoras Vasiliauskas dar buvo gyvas, gražiai susibėgom. Aš supratau, kad reikia užleisti vietą ir orą jaunimui. Architektūrą kurt, projektuot, bendrauti yra stresas, vienas nieko negali padaryti. Man kelis mėnesius skaudėjo krūtinę, niekam nesakiau, paskui atvažiavo televizija, klausia, kaip, kodėl, o aš sakau, man jau keli mėnesiai šiaip sau, eikit jūs kitur. 1982-aisiais metais mane paguldė tirti sveikatos. Tuomet aš mečiau rūkyti, nes buvo proga. Kai artėjo tie septyniasdešimt metų, aš supratau, kad reikia pateikti ataskaitą. Surengiau parodą, kurios jūs nematėt, nors jau buvote gimę. Turiu nufotografavęs jos planšetes.

Kai man suėjo septyniasdešimt penkeri metai, mane vėl sveikino, o aš sakiau, kad čia joks jubiliejus, kai sulaukiau septyniasdešimt septynių, tai buvo dalykas. Žadėjau, kad vėl suruošiu parodą, ir suruošiau. Praėjusiais metais pagalvojau, ar vėl teks laukti septynerius metus. Nusprendžiau padaryti tą „kaimamiestį“ ir taip dabar kas metai. Plakatas buvo sukurtas. Jo idėja tokia: štai, aš esu Vytautas Vaitiekus Brėdikis. Kaip mašinos numeris. Akademijos galerijoje man neleido pakabinti darbų, tai jie kabėjo baltame koridoriuje. Tai buvo kaip ir žinutė „chebrai“, kad tai tarpinė peržiūra, nes tuo pat metu vyko studentų darbų tarpinės peržiūros. Mano paroda vyko kaip studentų darbų peržiūra, o ne kažkokia pompastiška paroda. Po tos tarpinės peržiūros buvo ir praėjusių metų paroda. Žiemos Žirmūnai, Petras ir Povilas, upė mieste, o ten vilkdalgis auga. Turėtų būti urbanizuota, prižiūrėta, civilizuota, ne toks melioracinis griovys. O čia bebrai griaužia medžius, auga neprižiūrėtų pelkių augalai, Žirmūnuose natūralus šaltinis teka.

Kokio velnio mes kalbame apie miestą? Miestai juk yra ne vien namai, o visa aplinka, pritaikyta žmonių masei gyventi. Tam reikia daug kietos dangos, juk mes judame nenatūralioje gamtoje, ją galima eksploatuoti, bet tai velniškai daug kainuoja. Viskas vyksta tarsi natūralioje gamtoje, bet mes įsikišame, prikaišiojame savo augalų, vadiname tai natūralia gamta. Nėra tos natūralios gamtos, nuniokota viskas, dirbtinai privaryta velniai žino ko. Radau liepą, pasodintą Trijų kryžių kalno viršuje, kažkam šovė į galvą pasodinti liepą, pririštą prie kuolo. Ten liepos negali natūraliai augti, tik pušys gali. Karoliniškių žemutinėje terasoje besiblaškydamas prie upės radau kaštonus. Kai studijavau, ten buvo pieva, dabar veši brūzgynai, neprižiūrima klaiki teritorija. Bet kažkas sugalvojo ten apie dvidešimt kaštonų susodinti, kaip sodindavo kukurūzus Chruščiovo laikais. Kažkam šovė į galvą pagerinti aplinką: žiūriu, žydi kažkas tarp brūzgynų. Kaip atrodytų, jei iškirtus tuos brūzgynas, augtų ten kaštonai. Kaip atrodytų? Ką nori, tą daro visi: šviestuvus stato vieni, pastatus – antri, šaligatvius kloja kiti, medžius sodina dar kiti. Vienoje Mindaugo tilto pusėje pasodinti penki kaštonai žydi rausvai, o kitoje pusėje šeši jau baltai žydi. Dar toliau tokie paliegę vietinės kilmės karklai auga. Jeigu važiuotumėt Žemaičių plentu, o tuose natūraliuose miškuose iš niekur nieko augtų po penkis kaštonus vienoje ir po šešis kaštonus kitoje pusėje? Kaštonus, kurie neturėtų nieko bendra su ta aplinka? Kaip tai atrodytų? Kaip iš siurealistinio filmo.

APIE KAIMAMIESTĮ

„Kaimamiestis“. Miestų mes neturim, juose nėra senbuvių gyventojų, kurie statė tuos miestus, tą pirmąjį pastatą, smuklę, pilį. Mums viskas yra svetima, nes mes suvažiavę tarsi į palapinių miestelį po stichinės nelaimės, prisistatę daugiabučių, kurie turėtų būti laikini. Tipinių pastatų negali būti. Aš kalbu ne vien apie Lietuvos miestus. Lietuvoje viskas baigėsi, kai pasikeitė sistema, kai visi prarado turtą, nuosavybę, prarado savo būstą, nebeturi teisių. Kitur, tarkim, Paryžiuje, kuris buvo okupuotas vokiečių, senbuviai yra išlikę. Miestai plėtėsi ten, kur buvo civilizacijos centrai. Į Lietuvos kunigaikštystę pakviesti pirkliai ir amatininkai, nes mūsiškiai miškuose gyveno, nevyko prekybiniai ryšiai. Varėnos vašką parduoda Telšiams, o juk jie turi savo vašką. Tie ryšiai užsimezgė, bet svetimieji mums ką nors atveždavo, po to buvo paprašyta, kad tie svetimieji čia ir apsigyventų. Buvo Gintaro kelias su Tolimaisiais ir Artimaisiais Rytais.

Aš dažnai žvejodavau, teko klaidžioti ten, kur niekas nevaikšto, mūsų kaimo sunykimą mačiau betarpiškai – graudūs dalykai. Gyvenvietė, bet jos nėra, ji sunykusi. Likę krosnis ir kaminai, daugiau nieko nėra. Kaip iš siaubo filmo. Sunaikinta, sudirbta. Prie upelio sodas žydi, vaikštai vienas, esi vienas su savim ir matai visą tą aplinką. Jaudina, kažkas lieka, nebūtinai turi pasakyti. Žydi sodas, šlaitas, nėra sodybų, stovi kryžius, suvaryti visi į kolūkius, vienkiemiai sunykę. Ateina per tuščią lauką senutė pasimelsti prie to kryžiaus, gal jos ten sodyba buvo, o gal ir ne.

Mes gyvename „kaimamiestyje“, nėra kaimo, miestas irgi – ne miestas. Pavyzdžiui, koks miestas Žirmūnai? Vanduo, medžių šakos ir medžių šakų šešėlis. Mes esame kaip pabėgėliai, suplūdę į miestus, nebėra senbuvių. Kaip gali būti kas nors natūralu? Pristatyta nenatūralių pastatų, vietinių gyventojų nėra ir kaimuose. Nebėra tų, kurie ten kūrėsi, atrado tą vietą. Pernai per priėmimą Zuokui susakiau tas problemas. Sakau, Vilniuje nėra gyventojų. Kur tie vietiniai gyventojai? Kartų kartos, bet jie irgi jau tų sentimentų ne per daugiausia turi. Mes tik iš mandagumo sakome, kad saugome paveldą. Fasadai juk pakeisti, jų funkcija išnykusi, kiemuose gi vykdavo prekyba. Tarkime, Pilies gatvėje iškirsti langai, įrengti viešbučio vestibuliai. Mums pritaria ir tie, kas Vilniaus Senamiestį paskelbė draustiniu.

Gyvenimas ne mieste, bet brūzgynuose, kurie teikia saugumo pojūtį. Anksčiau slėpdavosi neįžengiamame miške, mes dar dabar tai esame išlaikę. Nebėra kur bėgti, tu jau esi pasislėpęs. Kai užpuldavo kryžiuočiai, vieni gindavosi, kiti slėpdavosi miške. Dabar miškų mažai, tad mes tai darome mieste, brūzgynuose gali pasislėpti, „bomžai“ ten ir gyvena. Kitas natūralus poreikis – žymėti savo teritoriją, apsitverti, apsigyventi savo aptvaruose. Gyvi padarai apšlapina tą teritoriją, dabar ir žmonės tai daro visokiais būdais. Kiekvienas gyvena savo kiaute nesugeba ir nenori bendrauti. „Kaimamiestis“ arba „miškamiestis“, apgyvendintas ateivių, primena laikinas stovyklas, miestai be gyventojų, be senbuvių, kurių kartų kartos juos statė, puoselėjo, saugojo.

APIE LAIKINĄ ARCHITEKTŪRĄ

Dabar po žemės drebėjimo, po karo, po cunamio pastatomi palapinių miesteliai, tai yra laikina architektūra, laikinos gyvenvietės. Po to atsirasdavo barakai iš pigių medžiagų, nes palapinėse per šalta žiemą būdavo, o po to – daugiabučiai. Iš prancūzų nupirkti stambiaplokščiai. Man rodos, pradžioje juos statė Vidurinėje Azijoje, o paskui paplito po sovietines respublikas. Architektūra buvo vienoda, t. y. iš prancūzų nupirktos metalinės formos vidinės ir išorinės pertvaros būdavo sutvirtinamos metaliniais lynais. Kadangi tos metalinės formos susidėvi, pasikeičia perdangos, jos deformuojasi, reikia pasigaminti naujų, jos kainuoja. Prancūzai vėliau perėjo prie surenkamųjų sistemų, suomiai ėjo savo keliu. Tuomet po truputį buvo realizuota idėja kurti naujas formas, tarkim, keisti langų dydį, padaryti dalį balkonų dengtų, atskirti juos nuo įprastų balkonų, kad šiek tiek pasikeistų bendras vaizdas. Tai po truputį vyko, bet tik senųjų formų susidėvėjimo sąskaita.

Vienas iš pirmųjų stambiaplokščių namų kvartalų buvo Savanorių prospekte, paskui atsirado kitur. Antakalnyje stambiaplokščiai namai atsirado vėliausiai. Ko gero, Žirmūnų gale buvo kitas kvartalas po Savanorių. Iš prancūzų nusipirktos technologijos, kurios buvo pritaikytos Vidurinėje Azijoje, tokiam klimatui kaip Prancūzijos pietuose, o mūsų sąlygoms sienų storiai buvo nepritaikyti, reikėjo storesnių. Viskas buvo numatyta dvidešimt penkeriems metams. Mes laikinai tai darėm, nes būta apgyvendinimo problemų. Statyti iš plytų ir kainuoja, ir negreit viskas vyksta. Būsto problemos niekas nesprendė, todėl valstybė bandė tas problemas spręsti. Visuomenė tylėjo, nes ja rūpinosi. Klaikiausia – mes pripratome, kad mumis rūpintųsi. Kūrė komunizmą – tu juk nežinai, koks jis turi būti, o valdžia tai žino ir moka...

APIE LAZDYNŲ LAIKINUMĄ

Projektuojant Lazdynus, su tuo laikinumu, ta iliuzija jau buvo su apsiprasta. Buvo įvardyta, kad visa tai gali stovėti penkiasdešimt metų ir dar daugiau. Dėl konstrukcijų tai viskas gali stovėti, konstrukcija patikima, jei „nesuchaltūrinta“, jei cemento įdėta tiek, kiek reikia. Šaligatvio plytelės kai kurios laikosi, kitos sutrupėjusios, vadinasi, kažkas pavogė cemento.

APIE LAZDYNŲ PROJEKTO AUTORIŲ GAUSĄ

Nebuvo jokios didžiulės grupės. Mes dirbom su Čekanausku, kai buvo viskas padaryta, tuomet atsirado ir ta grupė. Kuo čia dėtas miesto architektas Valiuškis, kuris derindavo visus projektus ir pasirašydavo. Arba Projektavimo instituto vyriausiasis architektas? Prie ko jie? Prie „bliūdo“. Projekto autoriai vieni niekuomet nelikdavo, nes skyriaus viršininkas pasirašydavo po brėžiniais, buvo įtrauktas į autorių kolektyvą. Už ką daugiau tie valdininkai gali gauti algas? Ir dabar tas pats, visuomenė jiems moka ne už gerą darbą, jie nemoka dirbti, jie apsišaukėliai, kurie turėtų samdyti profesionalus.

APIE AUKŠTUMINES VERTIKALES

Apie jokį urbanistinį veiksmą visose sferose nėra ko kalbėti. Eifelio bokštas buvo kaip simbolis, t. y. technikos galimybių demonstravimas, bet senbuviams jis liko svetimkūnis ir netikras daiktas, tai jokia architektūra, kai ne vietoje pastatome vertikalų akcentą. Pastatai ne vien varpų garsu kviečia, bet ir vizualiai rodo, kad tai religinis centras, į kurį reikia ateiti. Mes pastatome ir tikimės, kad kažkas vyks, o ten nieko nėra. Kokio velnio tu piestu atsistojai? Bet dabar taip daroma ir kitur: Londone, Barselonoje, Tokijuje įgyvendinamos idėjos, kurios neturi nieko bendra nei su aplinka, nei urbanistika, kur viskas klostėsi natūraliai, gal paskui ir nenatūralia, dirbtina pavirto, bet vis tiek viskas susiję, o dabar niekas nebegali atsirasti natūraliai.

APIE "CHALTŪRĄ"

Visi „chaltūrina“. Ten, kur dabar „Respublikos“ redakcija, anksčiau buvo ministerija, ministras Zabulis norėjo pasitvarkyti patalpas, man teko projektuoti jiems kabinetus, tvarkyti antrąjį aukštą. Caro laikais šis pastatas buvo statytas kaip gyvenamasis namas, todėl reikėjo paardyti sienas. Iš lauko matėsi plytos, o viduje šiukšlių, skaldos privaryta, t. y. ne visas mūras iš plytų. Vadinasi, ir tais laikais „chaltūrino“. Visko būta. Dabar gal dar baisiau. Nėra šventųjų.

APIE VIDAUS ERDVĖS ORGANIZACIJĄ

Viduje leisčiau daryti, ką nori. Tai individuali veikla, turi pats susikurti gyvenimo sąlygas. Suomijoje yra atvira modulinė sistema, butus gali sujungti, jei nori. Įrengimai nejuda, jie suteikia pastatui tvirtumo, o sieną gali judinti, jei nori pasidaryti balkoną ar terasą. Yra kolonos ir tarp jų perdangos, plokštė pas mus yra tuščiavidurė su skylėm, o ten briaunos metalinės, bet ten nėra laikančiųjų pertvarų, tad gali laisvai viduje tvarkytis. Maksimalios galimybės. Prancūzų sistema to neleido daryti, patys prancūzai perėjo prie surenkamųjų konstrukcijų.

APIE LUKIŠKIŲ AIKŠTĖS KONKURSĄ

Lukiškių aikštė – nė velnio ne aikštė, o didelis, neužstatytas kvartalas. Nėra ko kalbėti apie specifiką, tinklą, architektūrą, būdingą Vilniui, kilusią iš tikrosios aplinkos.
Jūs mandagūs, ir mes bendraujame tarpusavyje. Teko su bendruomene susitikti, su studentais. Jie siekia naudos sau. Kiekvienas apie naudą galvoja. Bendruose susitikimuose susirenka seniūnijos gyventojai, problemos tarsi ir bendros, bet jie negirdi vieni kitų. Mitinguose nieko negali spręsti. Tie, kurie eina į susirinkimus, jau yra „užsivedę“, jie nori rezultato, jie vienas kitą kursto, ugnis darosi karštesnė. Išėjęs ko nors aiškintis nieko neišsiaiškinsi. Ramiau mąstantys gali surašyti reikalavimus raštu, su savo atstovais išreikšti poziciją ir bandyti derėtis. Atsikalbinėti, kažką aiškinti yra beprasmiška.

Aš turiu kiekvienos grupės pageidavimus, pateiktas idėjas, koncepcijas, vadinkim. Konkurso programa buvo derinama su įvairiausiomis institucijomis. Pradžioje Seime buvo nutarta, bet nebuvo pačios pradžios. Niekas nieko nesupranta, jiems duok ženklą, paauksuotą prizą, kurį gali pačiupinėti. O kur tą prizą dėti, jei nėra lentynų, vietos, aplinkos, pastato? Niekas nenori suprasti, kad čia ilgas procesas, turi būti pastatas, tinkama erdvė, jų pareikšti norai turi virsti architektūrinės erdvės formavimo projektu, turi būti suformuluota koncepcija, paruoštas scenarijus, tik po to tai vykdoma tam tikrais etapais. Turi būti pateikta pėsčiųjų, transporto, erdvės formavimo mieste konkursinė koncepcija. Ten juk nėra jokio pastato, kuris telktų bendruomenę.

Rotušės aikštėje visais laikais vykdavo demonstracijos, nes miesto bendruomenė per savo išrinktuosius sprendžia tuos klausimus. Forumai būdavo nuo senų laikų. Turi būti tam tikri objektai, iš kurių gali kažkas išeiti. Buvo Vyriausybės rūmų projektas, o dabar kas yra aplink? Dabar nėra ten ko susieiti, kaip į stadioną ar į pievą. O čia juk ne ganyklos. Caro laikais šis kvartalas neužstatytas, kažkada vienuolynas ten stovėjo. Toje erdvėje Lenino paminklas juokingai atrodytų. Užsodino medžiais, kai kas tiesiog vertina tai kaip įvykusį faktą, medžiai auga, kyla į viršų. Seimo nariai žiūri, kad ką kuo greičiau padarytų, nes baigiasi jų kadencija. Tremtiniai ir kiti priekaištauja, kad mes bandome šališkai spręsti. Bet tie jų norai... Jie mąsto vaizdais, obeliskais, Amžinąja ugnimi ir t. t. Jie tampa architektais ir skulptoriais, jie sprendžia. Esu sakęs: išdėstykite savo poziciją ir suformuluokite funkcijas, o ne kalbėkite, kaip jas reikėtų realizuoti. Nyku ir primityvu.

APIE SINCHRONIJĄ

Man įdomu, kaip groja muzikantai koncerte, kaip jie sugeba sujungti garsus į visumą. Kartais pajunti, kad ne visai sugeba jie tą garsą valdyti, bet man tas mažiausiai rūpi, aš galvoju apie kita: jie negabūs, groja iš natų, jie tai turi sinchroniškai daryti. Žiūri baletą, tarkim, „Naująjį Baltijos šokį“, kur šokis labiau su ritmika susijęs, ten šokėjai jau improvizuoja, jie nebūtinai turi sinchroniškai pakartoti tą patį. Tuos muzikantus, grojančius iš natų, aš pavadinau negabiais. Jie dar nežino, kad jie negabūs, o tie, kurie šoka ritmiškai, mums patinka. Kokia išvada? Dūdų orkestras eina, visi viską vienodai daro, neklysta. Vadinasi, mums patinka viską vienodai darantys nemąstantys robotai, nors mes nesame vienodi. Gamyklose daugumą darbų dabar pagal kompiuterines programas atlieka robotai, nereikia žmonių, nes robotai viską padaro tiksliau, jų niekas neblaško.

APIE ATEITĮ

Mano versija tokia – niekas vienoje vietoje nebegyvens. Egzistuoja pasaulinės problemos. Pirmiausia – ekologija, visi stengiasi galutiniai nesusipykti su žeme, nori pabandyti toliau gyventi, naudodami natūralius energijos išteklius, neteršdami, nenaikindami savo aplinkos ir savęs. Bet architektūra čia atsilieka. Yra galimybių ir saulės, ir vandens, ir požeminių šilumos šaltinių energiją naudoti, bet architektūra kol kas standartinė. Pasižiūri, matai namelį-dėžutę, nors visai kitos medžiagos, galimybės, technologijos pasitelktos. Architektai dar nesugeba, nors bandymai vyksta.

Antra problema – naujųjų technologijų ir medžiagų naudojimas, kad galima būtų gyventi visavertį gyvenimą. Trečia tendencija – sugrįžti į klajoklių nomadų gyvenimą. Mes blaškomės, važiuojame žiemą į pliažus, visi judame, jau ir kosmose viešbučius projektuoja. Ta tavo gimtinė, valstybė praranda įprastąsias reikšmes, lieka tik sentimentai.

Ankščiau statydavo tvartus iš šiaudų ir molio, arklį varinėdavo ratu, kad sumintų šiaudus su moliu. Forma lieka ta pati, dabar jau plokštes gamina iš šiaudų, iš kanapių, iš smėlio, bet tie namai turėtų būti kitokie. Dar nemaža inercijos, kai tarsi nemandagu paneigti tai, kas jau yra. Aš siūlau sukurti kažką nauja. Nomadizmas ir ateities vizija – niekas negyvens vienoje vietoje, bus viešbučių grupės, visi keliaus, apsistos pernakvoti, turės savo transporto priemones su savo priekabom. Bus įvairiausių judėjimo energijos šaltinių.

Principas toks – nelieka gimtinės, vietos, kuri tau brangi, kur tu norėtum būti. Tu vis ieškai tos vietos, bet jos nerandi. Nejauti nieko, todėl ir turi lėkti, neužsibūni vienoje vietoje. Jei visi „varytų“ į vieną pusę, tai būtų nieko, bet visi „varys“, kaip kam šaus į galvą.

APIE ŽAVINGAS MINTIS

ŽM – čia daugybė puslapių, kuriuose surašytos žavingos mintys:

- Reklama ant troleibusų: „2009 metais Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Man susidaro toks įspūdis, kad užrašas ant troleibusų ir liks tik užrašas, kaip nebuvo Vilnius ta sostine, taip ir nebus.

- Be alaus bačkos neįmanoma suvokti pasaulio.

- Apie savivaldybę – „Turtingi ir protingi nusipirko, o vargšai ir kvaili išsirinko ir iš savo lėšų išlaiko“.

- Apie profesionalumą – „Profesionalus profesionaliai valdo neprofesionalai“.

- Apie architektūrą – „Tai dėžė, kurioje bandoma pasislėpti pačiam nuo savęs“.

- „Architektūrą geriausiai išmano neprofesionali visuomenė, o kažkodėl projektuoja architektai profesionalai“.

- Apie sportą ir politiką – „Prie bolševikų sportininkai profesionalai vaidino mėgėjus, o dabar politikai mėgėjai vaidina profesionalus“.

Tik sukirba tos žavingosios mintys, aš jas užsirašau:

- „Visuotinis polinkis į isteriją – tai galimybė išsiskirti iš kitų tarpo, kristi ant žemės, klykti, spardytis ir kitais būdais demonstruoti savo išskirtinumą ar originalumą normaliai aplinkai“.

- „Natūralus arba apsimetęs debilas dažnai vertinamas kaip originalus, gabus ir potencialus kūrėjas. Kritiškai neįvertintas ir nežinantis, kur jo vieta, isterikas, visuomenės vertinamas ir pripažįstamas kaip normalus ir sektinas, visuomenė pati prisitaiko prie jo ir į jį orientuojasi, o tai jau tampa pavojinga tendencija kultūrinei visuomenės raidai; tampa įprasta kalbėti ir nieko nepasakyti, darosi nebereikalingi logiški samprotavimai, palyginimai, argumentai ir tuo pagrindu daromos išvados; architektūroje dažnai naudojamos „kompozininės priemonės“: medžiagos, spalvos, apšvietimas prieštarauja vieningam erdvės ir formos sprendimui – išvada, arba autorius neturi būsimo statinio vizijos, arba nesugeba profesionaliai jos realizuoti. Miestai primena laikinas stovyklas po stichinės nelaimės. Vartotojui dažnai pateikiama miesto ir jo architektūros imitacija, o tikras paprastas gyvenimas yra aprengiamas išsinuomotu fraku.

- Miegas padeda atsipalaiduoti nuo savęs.

Kalbėjosi N.Milerius, Ū.Tornau

Interviu - tai ištrauka iš neseniai pasirodžiusios knygos „Rytų Vidurio Eoropos miestų kaita: architektūriniai, kultūriniai, socialiniai aspektai“ (sudarytojai: N.Milerius, Ū.Tornau, V.Dranseika; Vilniaus universitetas) kuri dokumentavo projektą, vykusį 2008 metais.

Projektą sudarė trys dalys. Pirmajame etape buvo surengti keturi seminarai, kurie vyko Vilniaus Universiteto Senato salėje:
a) Seminaras „Lietuvos miestai: lokalinė architektūra globalizacijos sąlygomis“, įvykęs 2008 03 27, kur dalyvavo architektas Vytautas Brėdikis, sociologė Jūratė Černevičiūtė, LNTPA prezidentas Robertas Dargis, sociologas ir kriminologas Aleksandras Dobryninas, architektas Audrys Karalius, filosofas Vytautas Rubavičius, menininkas Gediminas Urbonas.
b) Seminaras „Lietuvos miestai: socialinė segregacija ir naujieji urbanistiniai getai“, įvykęs 2008 04 24, kur dalyvavo geografė Dovilė Krupickaitė, architektas Rolandas Palekas, urbanistas Mindaugas Pakalnis, urbanistas Gintautas Tiškus, sociologė Rūta Žiliūkaitė.
c) Seminaras "Lietuvos miestai: kolektyvinė atmintis ir jos fiziniai ženklai", įvykęs 2008 05 22, kur dalyvavo architektas Gintautas Blažiūnas, menotyrininkė Laima Kreivytė, menininkas Deimantas Narkevičius, filosofas dailininkas Arūnas Gelūnas, menininkas Audrius Novickas.
d) Seminaras  „Lietuvos miestai: viešosios kultūrinės ir socialinės erdvės“, įvykęs 2008 06 12, kur dalyvavo architektas Audrius Ambrasas, istorikė Rasa Čepaitienė, filosofas Arūnas Gelūnas, architektas Tomas Grunskis, menininkė Mirjam Wirz.

Antrajame projekto etape organizuota tarptautinė konferencija “Urban Change in Eastern and Central Europe: Social, Cultural and Architectural Transformations”, kuri įvyko 2008 12 12-13d.d. Konferencijoje dalyvavo: Ewa Revers (Lenkija), Gintautas Mažeikis (Lietuva), Jekaterina Lavrinec (Lietuva), Oksana Zaporozhets (Rusija), Kristi Grishakov (Estija), Siarhei Liubimou (Baltarusija), Nerijus Milerius( Lietuva), Lilia Voronkova (Rusija), Benjamin Cope (Anglija), Lilia del Rio (Estija), Skaidra Trilupaitytė (Lietuva), Jūratė Černevičiūtė (Lietuva), Vera Lauf (Vokietija), Tomas Grunskis (Lietuva), Dzmitry Karenka (Baltarusija), Olga Brednikova (Rusija), Triin Ojari (Estija), Dovilė Krupickaitė (Lietuva), Artyom Kosmarski (Rusija), Rumyansev Sergey (Azerbaidžanas), Julija Kšivickaitė (Lietuva), Mark Dorrian (Škotija), Karol Lange (Lenkija), Gall Podlaszewski (Lenkija), Elena Archipovaitė (Lietuva).

Trečioji projekto fazė – interviu su vyresnės ir vidurinės kartų Lietuvos architektais Vytautu Brėdikiu, Audriu Karaliumi, Audriumi Ambrasu, Rolandu Paleku ir jaunosios architektų kartos grupe - Vytautu Biekša, Gilma Gylyte, Roku Kilčiausku, Luku Rekevičiumi.