Pasaulinės meno kaitos tendencijos visuomet daugiau ar mažiau atsispindėdavo Lietuvos menininkų kūryboje. Unikali, pasaulyje negirdėta caro laikų knygnešių tradicija persmelkė visą sovietmetį. Pokario partizanų atvirą ginkluotą rezistenciją natūraliai pratęsė rafinuota kūrybos kalba. Koduotas minčių daugiaprasmiškumas, perkeltinės prasmės primatas, ideologinės raiškos balansas tapo kasdieniu meninkų uždaviniu. 
Antra vertus, demokratija, nuomonių įvairovė ir visiškas minties ribų neapibrėžtumas dažnai tiesiog išmuša bet kokį realų pagrindą iš po kojų ir pats veiksmas arba jo tikslas pasidaro sunkiai suvokiamas, o praėjęs laiko filtrus – netgi nelabai prasmingas. Prabėgę nepriklausomybės metai dar neišryškino konkrečių meninių srovių, bet jau atskleidė kai kurias raidos tendencijas.